Patiko straipsnis ?

Penkios fotografų tobulėjimo stadijos

Nors nesu fotografijos Zen meistras, su laiku ėmiau pastebėti, kad prieš pasiekdami „foto nirvaną“ fotografai dažniausiai pereina tobulėjimo 5 stadijas. Tai, be abejo, subjektyvus požiūris į fotografinį tobulėjimą, todėl nepretenduoju į absoliutinę tiesą, tačiau tikiuos straipsnis padės bent daliai fotografų atpažinti save ir nustatyti tolimesnius siekius. Tam, kad būtų lengviau suvokti mano idėją, ją apibendrinau vienu paveikslėliu, kuriame yra stadijų numeriai, jų moto ir priežastys, skatinančios pereiti į kitą stadiją.

Penkios fotografų tobulėjimo stadijos

Pirmosios stadijos moto – „noriu fotografuoti“. Pagrindinė jos ypatybė – palaipsniui arba staiga atsiradęs noras fotografuoti. Būdamas šioje stadijoje žmogus dar net neturi jokio fotoaparato, tačiau dažnai pradeda „fotografuoti akimis“ ir vis dažniau ima gailėtis, jog neužfiksuojama tiek daug įdomių akimirkų. Beje, taip „fotografuoti“ sveika bet kada ir bet kokiam fotografui – jei, pavyzdžiui, namuose pamiršote fotoaparatą, nepraleiskite progos fiksuoti kadrus žvilgsniu. Tai lavina akį, tad su laiku bus vis lengviau fotografuoti įprastais būdais. Priežastis, dėl kurios pereinama į kitą stadiją, yra fotoaparato įsigijimas.

Antrosios stadijos moto – „noriu bandyti padaryti kažką gražaus“. Šiai stadijai priklauso bene didžioji dauguma viso pasaulio fotografų. Dažniausios nuotraukų temos – buitis, gamta (ypač makro vaizdai), šeima ir draugai. Kas be ko, net ir neturėdami jokių fotografijos pagrindų dalis šių fotografų stengiasi įamžinti nuotraukas kiek įdomiau nei „atėjau-pamačiau-nufotografavau“. Kartais jiems pavyksta padaryti išties įspūdingų kadrų, vertų netgi profesionalaus kadro vardo, tačiau pasipūsti dėl to neverta. Pagrindinis skirtumas tarp mėgėjo ir profesionalo yra tas, jog profesionalas gali ir privalo daryti gerus kadrus, kai tuo tarpu mėgėjas savo kokybės negali garantuoti (ji nenuspėjama). Be to, dažniausiai skirtumas tarp mėgėjo padarytų ir gerų kadrų yra daug didesnis nei profesionalo. Na o priežastis, skatinanti pereiti į kitą stadiją, dažniausiai būna nepasikliovimas fotoaparato automatika, kadangi ji yra per daug nenuspėjama (dėl to neprognozuojama yra ir nuotraukų kokybė).

Trečiosios stadijos moto – „noriu išgauti techniškai gerą rezultatą“. Šioje stadijoje fotografai stengiasi įvaldyti rankinius fotoaparato nustatymus. Papildomoms žinioms įgyti pasitelkiamas internetas, pažįstami fotografai, kartais ir fotografijos kursai. Jei iki tol buvo visiškai automatinis fotoaparatas, jis keičiamas į tokį, kuris turi ir rankinį režimą. Įvaldyti techniką galima santykinai greitai (aktyviai mokantis – per mėnesį ar kelis), todėl stadijos trukmė visiškai priklauso nuo įdėtų pastangų. Retai kas sustoja tobulėti šioje stadijoje, nes priežastis, skatinanti pereiti į kitą stadiją, yra gana svari – net ir puikiai techniškai atliktiems kadrams reikia šiokio tokio meninio užtaiso, kad į juos palankiai imtų žiūrėti ir kiti. Didžioji dauguma fotografų, kurie nepereina iš šios į kitą stadiją, dažniausiai dirba itin techninį darbą (pvz. nuotraukų ruošimas dokumentams).

Ketvirtosios stadijos moto – „noriu nufotografuoti ką nors meniško“. Šioje stadijoje dažniausiai užsibūna pažengę fotografai. Gerai įvaldę savo turimą techniką, jie gilinasi į tai, kas nuotraukose patraukia akį. Pagrindinis tobulėjimo būdas – kitų fotografų darbų peržiūros ir savo darbų pateikimas viešai kritikai. Perpratus meninius nuotraukos aspektus galima imtis fotografijos verslo ir, pasitelkus visas įgytas žinias, sėkmingai iš to uždarbiauti. Visgi tai nėra galutinis tobulėjimo taškas – su laiku šioje stadijoje esantys fotografai ima pastebėti, jog net ir techniškai bei meniškai patrauklios fotografijos nėra vertinamos. Taip yra dėl to, jog tuos pačius kadrus (arba labai panašius) jau buvo padarę kiti anksčiau. Noras išsiskirti iš kitų – tai priežastis, skatinanti pereiti į paskutiniąją stadiją.

Na ir paskutiniosios, penktosios stadijos moto – „noriu nufotografuoti ką nors nematyto“. Tai bene pati sudėtingiausia, bet ir suteikianti didžiausią pasitenkinimą fotografija stadija. Tai etapas, kuomet patyrę fotografai bando pateikti visuomenei tai, kas yra ir gerai atlikta, ir su giliu meniniu užtaisu, ir, svarbiausia, visiškai nauja, nematyta. Turint omeny, jog pasaulyje egzistavo ir egzistuoja milijonai fotografų, su laiku tapo itin sunku nesikartoti. Tad šioje stadijoje ypatingai svarbu domėtis ne tik šiuolaikinių fotografų darbais, bet ir praeities kūriniais. Unikalios, visuomenėje pripažįstamos ir vertinamos fotografijos – tai dažniausiai ilgų metų darbo ir žinių rezultatas.

P.S. Taip pat rekomenduoju perskaityti šmaikštų Ken Rockwell straipsnį apie 7 fotografų lygmenis.

Griežtai draudžiama šią informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, metodinėje medžiagoje ar kitaip platinti mano surinktą
medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svetainę kaip šaltinį ! mikasbinkis.lt