- Autorius Mikas Binkis
- Paskutinis atnaujinimas: 2016 05 29
Penkios studentų fazės
Nenuostabu, kad būtent sesijos metu gauti balai yra patys reikšmingiausi, todėl ir studentų reakcija į juos būna ypatinga. Kadangi dar nepamiršau ką reiškia būti studentu, vis dar prisimenu kokių neigiamų emocijų gali sukelti neigiamas ar bent jau jūsų netenkinantis balas - būtent apie tai ir norėjau pašnekėti šiame įraše. Keistas sutapimas, bet gavęs tokį balą studentas dažniausiai pereina 5 fazes - visai kaip neseniai skaitytame straipsnyje apie tai, kaip žmonės susidoroja su netikėtais blogai dalykais. Gal retkarčiais fazės ir kaitaliojasi tarpusavyje, bet kiek teko susidurti, eiga būna maždaug tokia...
1 fazė: neigimas
Šioje fazėje studentai dažniausiai nenori ar negali suvokti, kad gavo prastą balą. Nuotaika išlieka pakili, draugams ir sau kartojama: "Matyt dar ne iki galo ištaisė darbą", "Greičiausiai tai dėstytojo / sistemos klaida" ar "Neeeee... gi viską mokėjau". Taip, retkarčiais ir dėstytojai daro klaidų, bet tokiu atveju visgi rekomenduočiau kuo greičiau susisiekti su dėstytoju norint tuo įsitikinti.
2 fazė: pyktis
Neabejotinai destruktyviausia iš visų fazė, kurios metu iš studentai traukia visą savo išminties arsenalą. Iš pradžių eina kaltinimų batalionas - kaltos būna negeros užduotys, blogai dėstęs dėstytojas, vertinimo sistema, krūva kitų atsiskaitymų, kartais net dekanatas ar išvis visa švietimo sistema. Vėliau pasitelkiama grasinimų artilerija - kartais primenami įtakingi tėvai ar kiti giminės, būtinai prisimenamos apeliacijos, grasinama ir dėstytojų papildoma atestacija bei dar visokiais susidorojimais ar kitais baisiai skambančiais dalykais. Žodžiu kalti visi, išskyrus patį studentą. Neneigsiu - pasitaiko įvairių situacijų, kai iš tikrųjų studento kaltės būna nedaug. Visgi mano patarimas - iškilus problemoms (su mokslais ar su dėstytojais) nelaukti sesijos ir jas spręsti kaip įmanoma greičiau.
3 fazė: derybos
Kai išsiliejama (arba kartais - prieš išsiliejant), pats metas pasiderėti. Bene pati įkyriausia ir mažiausiai laukiama dėstytojų fazė, kuomet studentai su savo pasiūlymais ir prašymais juos atakuoja visais įmanomais būdais (gyvai, el. paštu, telefonu). Jei reiktų išrinkti dažniausiai girdėtų frazių TOP-5, turbūt tai atrodytų maždaug taip:
#5 „O gal galiu ateiti dar perrašyti papildomai, su kita grupe ?“ (beje dar ne toks blogas variantas, jei studentas neturi chroniško perrašinėjimo sindromo)
#4 „...taip, bet pažadu kitą semestrą tikrai mokytis, tik parašykit man x balą“
#3 „Jei parašysite man x balą, man nereiks ateiti į perrašymą, o jums - vienu darbu taisyti mažiau“
#2 „Dėstytojau, bet mano visi kiti semestro balai labai geri, tik va šito mažas... Gal išeitų kaip nors pritempti iki x balo ?“
#1 „Bet man tiek nedaug trūksta iki x balo... Va žiūrėkit čia pridėsim 0.x, dar čia 0.0x ir bus visai gerai ! Na gal visgi pridėtumėte tuos 0.x balo ..? :)“
Aš patarčiau derantis su dėstytojais apeliuoti į objektyvius dalykus, dėl kurių būtų galima pakelti pažymį. Na tarkim aš pats visuomet žiūriu kitaip į studentus, jei dauguma mano modulyje jų atsiskaitytų darbų pažymiai yra geresni, o vienas - nedidelis (galbūt tai dėstytojo klaida, kad darbas neįveikiamas ?). Taip pat labai vertinu, jei studentas viso semestro metu demonstruoja norą mokytis (lanko paskaitas, klausinėja).
4 fazė: depresija
Nepavykus nei derybomis, nei pykčiais pasikelti pažymio, studentas grimzta į liūdesio liūną. Kas liūdesį išlieja facebook status update'uose, kas skandina bokale ar 8 valandų CS partijoje - turbūt tik universitete išmokstama tiek daug būdų neigiamoms emocijoms mažinti. Beje, vaikų liūdesiui būna neabejingos ir jų mamos - per visą dėstymo karjerą vidutiniškai viena mama per metus su rūpesčiu veide ir ašaromis akyse bando aiškintis kodėl jos atžala gauna tokius mažus balus (kol kas visais atvejais blogų pažymių priežastis buvo elementarus paskaitų nelankymas). Mano patarimas - per daug neįsijausti į liūdesį ir blogą pažymį traktuoti kaip eilinį iššūkį, kurių gyvenime pasitaikys ne vienas ir ne dešimt. Daug studentų per daug nuvertina savo jėgas - skyrus truputį daugiau laiko mokslams galima išlipti iš beveik bet kokios „duobės“ :)
5 fazė: priėmimas
Ši fazė prasideda tuomet, kai susitaikoma su nuoskauda, o rankose jau guli skolos lapelis ar bent jau mintyse kirba su dėstytoju sutarta perrašymo data. Mano patarimas - stengtis pasiekti šią fazę kuo greičiau :)
O šiaip žvelkit į gyvenimą paprasčiau - visko gi būna, ne pasaulio pabaiga tas prastas pažymys. Tikiu, kad fakultete studijuoja tikrai neeiliniai studentai, kuriuos drąsiai galima vadinti šviesia šalies ateitimi. Sėkmės :)
