Studijos paprastai

Neatsitiktinai pavadinimą susiejau su vienu mano mėgiamu filmu L.A. Confidential, kuriame vaizduojama slaptoji, tamsioji miesto pusė. Kuomet pasirinkau būti KTU Informatikos fakulteto informatikos inžinerijos doktorantu, apie doktorantūrą, prisipažinsiu, žinojau gan nedaug. Tad praėjus beveik metams nuo doktorantūros baigimo pamaniau parašysiu apie tai, ko kažkadaise trūko man - ne tik apie šių studijų privalumus, bet ir trūkumus bei įvairias subtilybes, kurios tikrai būtų padariusios įtaką mano pasirinkimui.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet kokią doktorantūrą prilyginčiau kunigystei - jei nėra vadinamojo pašaukimo, tai (cituojant South Park) you're gonna have a bad time. Žinoma, mėginti stoti į doktorantūrą gali kiekvienas, tačiau labai svarbu žinoti kodėl joje nori praleisti artimiausius ketverius savo gyvenimo metus ir iš anksto tam nusiteikti (visomis įmanomomis prasmėmis). Sprendžiant iš kolegų, kurie metė studijas praėjus pusmečiui ar metams nuo jų pradžios, šios dvi sąlygos yra tiesiog kritinės.

Pamėginsiu papasakoti plačiau - jei turėsite konkretų tikslą ar norą kodėl norite studijuoti doktorantūroje, išvengsite pagundų mesti studijas pačioje pradžioje. Mano nuomone, vienintelė racionali studijų priežastis turėtų būti noras ateityje dirbti universitetuose, institutuose ar kitose mokslo įstaigose. Esu girdėjęs ir kitokių motyvų:

• „Norėčiau patobulinti savo kvalifikaciją“. Kvalifikaciją (ypač tokią, kurios reikia Lietuvos verslui) kur kas geriau tobulinti įprastuose kursuose, kur gaunamos realios, kur kas praktiškesnės žinios ir įgūdžiai. Patikėkit, per 4 metus galima aplankyti labaaaai daug kursų ir gauti nemažai sertifikatų :)
• „Tai turėtų padėti pakelti mano algą“. Norit tikėkit, norit ne, bet Lietuvos versle doktorantų reikia kaip šuniui penktos kojos. Bent jau šiuo metu daugumoje įmonių vertinami praktiniai darbuotojų įgūdžiai (kuriuos doktorantūroje lavinti dažnai yra keblu), o mokslinė kvalifikacija nustumiama į šoną (nebent tai vienas tų retų atvejų, kai įmonėje egzistuoja mokslinių tyrimų padalinys).
• „Visai smagu turėti tas dvi papildomas raideles prie pavardės“. Tiesiog paskaitykite apie tai, ko netekau pasirinkdamas doktorantūros studijas.

Kitas aspektas mąstant apie doktorantūrą, kaip ir minėjau, yra visapusiškas nusiteikimas. Jei paprasčiau, tiesiog privalote nusiteikti, kad kažkuri jūsų gyvenimo dalis neabejotinai ir stipriai nukentės. Nesu sutikęs dar nei vieno doktoranto, kuris neprivalėjo keisti savo gyvenimo būdo ar kažko atsisakyti. Vieniems tai gerai apmokamas darbas, kitiems - santykiai, tretiems - gal net ir gera sveikata. Nesakau, kad visko reiks atsisakyti iškart, nes dažniausiai tai vyksta palaipsniui, didėjant mokslo apimtims. Mano nuomone, išlaviruoti visiškai nieko neatsisakant įmanoma tik tuo atveju, jei jūsų gyvenime iki tol buvo labai daug laisvo, nepanaudoto laiko arba jūsų pomėgiai yra glaudžiai susiję su moksliniu darbu.

Vietoj įspūdžių apie oficialiąją doktorantūros pusę (įvairių formalumų, terminų, biurokratijos aptarimo) nusprendžiau pasidalinti tiesiog apibendrintais įspūdžiais, padalintais į tris skirsnius: ką įgijau, ko netekau ir ką sužinojau. Taigi...

Ką įgijau ?

• Daktaro laipsnį. Kitaip tariant, tai tos dvi magiškos raidelės prie pavardės - „Dr.“ :) Tiesa, gyvenimas nuo to aukštyn kojom nuo to neapvirto, pasauline žvaigžde ar super profesoriumi dėl to netapau ir po mėnesio džiūgavimų bei šventimų viskas grįžo į savas vagas.
• Pareigas universitete. Nors doktorantūra savaime ir negarantuoja pareigų, tačiau visgi pasiekiau savo ir turiu kuklias lektoriaus pareigas, galimybes tobulėti bei ilgalaikes karjeros perspektyvas.
• Atsparumą neįveikiamoms užduotims. Studijuojant doktorantūroje buvo ne viena akimirka, kai atrodė, kad užduoties ar pačios disertacijos užbaigimas atrodo jau ranka pasiekiamas, tereikia papildomai pasistengti, skirti daugiau laiko. Bet praeina tas laikas, o pabaigos kaip nėra, taip nėra. Tada vis tiek galvoji - bet visai nedaug beliko... ir vėl tas pats. O po 7 karto iš eilės į gyvenimą imi žiūrėti visai kitaip.

Ką praradau ?

• Pomėgius. Kad ir kaip bebūtų gaila tai pripažinti, savo aistrą fotografijai, visuomeninei veiklai bei kitiems pomėgiams teko slopinti, nors pats didžiausias įkvėpimas aplankydavo būtent tada, kai buvau labiausiai užimtas. Baigus mokslus vis dar tenka dėti nemažai pastangų, siekiant atgaivinti norą ta veikla užsiiminėti ir vėl.
• Sveikatą. Kai laiko nuolatos trūksta, lengviausia aukoti tai, kieno pasekmės pasimato vėliausiai. Pridėjus tai, kad į doktorantūrą stojau be menkiausio supratimo kaip planuoti mokslinį darbą, gausime nuolatos kabantį „Damoklo kardą“ (nuolatos juntamą grėsmę ir kaltę dėl nepadarytų užduočių). Tad turbūt nesunku nuspėti, kad pastovus stresas ir neramios naktys sveikatos tikrai nepridėjo. Apie tai ėmė garsiau šnekėti ir kiti mokslininkai.
• Ryšius su žmonėmis. Minėtasis Damoklo kardas sukūrė įspūdį, kad esu (ar bent turiu būti) nuolatos užimtas, todėl norom nenorom teko praleisti ir dalį susitikimų su draugais, grupiokais, giminėmis. Tiesa, besibaigiant mokslams sudariau sąrašą žmonių, su kuriais kuo skubiau reikia išgerti arbatos vos tik baigus mokslus, tad dabar pagal planą atsigriebinėju už prarastą laiką :)
• Gebėjimą skaityti. Kuomet esi priverstas apdoroti neįsivaizduojamai didelius mokslinės literatūros kiekius per kuo trumpesnį laiką, imi skaitymą „optimizuoti“. Tiksliausiai dabartinį mano skaitymo metodą apibūdintų žodis „skanavimas“: ieškodamas raktinių žodžių esmę galiu suprasti labai greitai, tačiau norėdamas įžvelgti detales privalau skaityti tekstą daug kartų.

Ką sužinojau ?

• Bene naudingiausia doktorantūros patirtis - ypač sudėtingų užduočių planavimas. Apibendrinus: kai viską išskaidai į kuo smulkesnes užduotėles (lengvai sukramtomus kąsnelius) ir tam skiri fiksuotą laiko tarpą (net ir tada, jei nežinai kiek tiksliai užtruksi), darbai pradeda eiti labai sklandžiai.
• Pasiekti didelius tikslus labai padeda palaikymas. Turiu omeny ne tik artimuosius, draugus, bet ir kolegas darbe, pažįstamus. Jie yra tarsi žvakės, lydinčios tave tamsiame tunelyje, kol pagaliau pats pradedi matyti šviesą tunelio gale. Jų pagalba yra tiesiog neįkainojama, taškas.
• Kaip jau minėjau ankstesniame savo straipsnyje, be galo svarbu yra darbo vadovas. Turint omeny tai, kad to, ką darai, pasaulyje dar net nėra, o aplinkiniai (net ir mokslininkai) tik apgraibomis supranta ką tu čia veiki, darbo vadovas yra neįkainojamas konsultantas ir pagalbininkas, padedantis susivokti darbo tematikoje.
• Pasirodo, kad iškilus problemoms galima drąsiai klausti užsieniečių, ir ne tik per konferencijas ar kitus mokslinius renginius. Esu gavęs labai nuoširdžių ir informatyvių atsakymų į pateiktus mokslinius klausimus iš užsienio mokslininkų, kurie labai padėjo pasistūmėti su vykdomais tyrimais.
• Nors moksliniai straipsniai yra disertacijos varomoji jėga, įsitikinau, kad beveik visada straipsniams nėra laiko. Atrodo baigsi tą, baigsi aną ir jau sėsi aprašinėti savo mokslo rezultatų. Bet darbas veja darbą ir prisėsti prie straipsnių tenka aukojant ir taip brangų laisvalaikį ar kitų darbų sąskaita.
• Dalinai ir iš savo patirties, ir iš kolegų supratau, kad doktorantūroje darbas ir mokslai nedera. Taip, tai įmanoma (ir daug kas tai daro dėl ekonominių sumetimų), tačiau visi pripažins, kad kenčia abu. O jei nekenčia, tai greičiausiai kenčia sveikata arba santykiai su artimaisiais. Kaip ir minėjau anksčiau, neteko girdėti apie doktorantus, kurie nieko nepaaukodami baigė studijas.
• Taip pat galėčiau pridurti, kad nereikėtų nuvertinti studijų pradžios. Nors bendravau su kur kas vyresniais už save doktorantais, kai kurie jų prisipažino nesitikėję, kad dėl studijų teks tiek paaukoti ir jų amžiuje tai daryti be galo sunku. Tad man visai logiškas žingsnis pasirodė (ir kitiems rekomenduoju) doktorantūros studijas pradėti vos baigus magistrantūrą.
• Norite sunervinti doktorantą ? Trečiais ar ketvirtais metais paklauskite jo „kaip sekasi“ :) Nereikia net klausti kaip sekasi su disertacija - jis jums pats papasakos (sukąstais dantimis ir sugniaužtu kumščiu). Taip, šis paprastutis klausimas iš kantrybės išvesti gali beveik visus jaunuosius mokslininkus.
• Nežinau kaip yra kituose universitetuose, bet įspūdį paliko geras KTU doktorantūros skyrius. Nesusidūrusiems - tai skyrius, kuris atsakingas nuo jūsų priėmimo į doktorantūrą iki disertacijos apgynimo ir dar šiek tiek po jo. Neneigsiu, kad ten sėdinčios moteriškės buvo griežtokos, bet mažai gyvenime teko susidurti su tokiu paslaugumo lygiu iškilus problemai ar klausimui.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad nesigailiu pasirinkęs doktorantūros studijas. Nors jos buvo pilnos iššūkių, tikiu, kad mokslo vaisius galėsiu skinti dar ilgai :)