Nuotraukų archyvavimas

Beribiai nuotraukų archyvai

Sulig skaitmeninės fotografijos atsiradimu įamžintų kadrų kiekis ėmė didėti eksponentiškai. Iš pradžių tai atrodė visai smagu – nuotraukų skaičių ribojo tik atminties kortelės talpa, kuri taip pat laikui bėgant didėjo, todėl fotografams buvo suteiktos visos galimybės fotografuoti „į kairę ir į dešinę“. Deja, naujosios technologijos sukėlė ir nemažai problemų. Fotografų padarytų nuotraukų kiekiui viršijus keletą dešimčių (ar net šimtų) tūkstančių, jų archyvai pavirto tiesiog džiunglėmis – tapo itin sunku rasti tai, ko reikia. Be to, didėjant skaitmeninių fotoaparatų sensorių raiškai atsirado ir dar vienas galvos skausmas – kur gi padėti visas tas nuotraukas, kai jų užimama vieta viršija muzikos bei filmų kolekcijas ? Apie tai, kaip kurti ir organizuoti savo fotografijos archyvus, sužinosite perskaitę šį straipsnį.

Šiuo metu saugojimo terpių yra kaip niekad daug – priklausomai nuo savo piniginės storumo galite išsirinkti labiausiai jums tinkamą duomenų saugojimo įrenginį ar paslaugą. Visgi svarbu žinoti tai, kad nei viena iš saugojimo terpių nėra tobula – kiekviena jų turi tiek privalumų, tiek trūkumų, kurie ir bus aptarti toliau.

Kietieji diskai yra bene pati populiariausia nuotraukų saugojimo vieta. Turint omeny, jog į šiuolaikinius kompiuterius dedami pakankamai talpūs diskai, nedaug fotografuojančiam mėgėjui turėtų beveik nerūpėti nuotraukų užimama vieta. Bene didžiausias kietųjų diskų privalumas – visos nuotraukos yra vienoje vietoje, todėl galima itin greitai pasiekti norimą nuotrauką. Tiek vidiniai, tiek išoriniai kietieji diskai yra ganėtinai greiti, todėl tokios įprastos operacijos kaip nuotraukų kopijavimas ar trynimas atliekamas itin greitai.

Kas be ko, šie įrenginiai turi ir trūkumų. Viena pagrindinių silpnųjų vietų – mažas atsparumas įtampos šuoliams. Nors tai gana retai pasitaikantis atvejis, tokia nelaimė gali išvesti iš rikiuotės daugumą kietųjų diskų. Dar vienas jų trūkumas – jautrumas smūgiams ir virpesiams. Vidinių kietųjų diskų atveju tai nėra taip aktualu (visgi dažniausiai kompiuterio korpusas stovi stacionariai darbo metu), tačiau visai kita situacija su išoriniais diskais. Internete galima perskaityti apie pakankamai nemažai atvejų, kuomet dėl netinkamai padėto ar prijungto disko užkliūdavo jo vartotojai arba tiesiog neapdairiai jį numesdavo (tai nėra taip reta kaip jūs manote !). Nereikėtų pamiršti ir ilgaamžiškumo klausimo – kietųjų diskų „gyvenimo trukmė“ nėra itin didelė, maždaug po 5-7 metų tikimybė, jog šie suges, tampa išties nemaža. Žinoma, tai tik prognozė – praktika rodo, jog dalis diskų sugenda ir dar ankščiau. Tiesa technologinis progresas toks spartus, kad greičiausiai po tokio laiko tarpo jau būsite pasikeitę diską į talpesnį ir greitesnį. Na, o jei dirbate vien vidiniu kietuoju disku su kritiškai svarbiais duomenimis ir bijote juos prarasti, galite naudoti diskų masyvą (RAID). Paprasčiausiu atveju, tai dviejų diskų derinys, kuomet duomenys realiu laiku yra dubliuojami (įrašomi į abu diskus).

Kietieji diskai nėra pati pigiausia nuotraukų saugojimo vieta – vidutinė 1 GB kaina yra maždaug 2-3 kartus didesnė nei optinių diskų, tačiau kainos supanašėja, kuomet lyginama su didelės talpos (pvz. 1 TB) kietaisiais diskais.

Problemos prasideda tuomet, kai nuotraukų kiekis viršija keliasdešimt tūkstančių. Nuotraukoms surasti dažniausiai prireikia papildomų pastangų (bent jau įvesti katalogavimo sistemą), o paieška būna pakankamai lėta (tenka kaitalioti diskus). Be to, pats nuotraukų įrašymas užtrunka santykinai ilgai, o įrašytą informaciją koreguoti sunku (nebent naudojant perrašomuosius diskus). Taip pat galima paminėti, jog optiniai diskai nėra itin patikima terpė ilgam nuotraukų saugojimui. Nors oficialūs bandymai teigia, jog aukštesnės kokybės diskai gali išlaikyti duomenis keliasdešimt metų, praktika rodo visai ką kitą – dažniausiai jie ima gesti net nepraėjus 5 metams (tiesa, su išimtimis). Kita vertus, informacinės technologijos tobulėja taip greitai, kad po penkerių metų galima tikėtis dar tobulesnių nuotraukų saugojimo būdų, kurie šiuolaikinius optinius diskus pavers tik praeities prisiminimu.

Štai šiuo metu rinkoje jau galima įsigyti Blu-Ray diskų ir jų įrašymo įrenginių. Kol kas jų kainos nemažos – apie 50 Lt už diską (jo talpa – 25 GB) ir apie 800 Lt už patį įrenginį. Visgi naujosios kartos diskai plinta gana greitai ir jau poros metų bėgyje greičiausiai bus tokie pat įprasti ir pigūs kaip šiuo metu naudojami DVD diskai, o jų talpa – tik didės (planuojama talpa – net iki 100 GB).

Kiek mažiau paplitusi nuotraukų saugojimo terpė – lustinė atmintis. Po šiuo galbūt kam nors magiškai nuskambėjusiu pavadinimu slypi visiems mums įprastos fotoaparatų atminties kortelės bei vadinamieji USB raktai. Neseniai šią įrenginių šeimą papildė visiškai nauji gaminiai – lustiniai kietieji diskai, dar vadinami SSD (solid state drive).

Nors lustiniai duomenų saugojimo įrenginiai pasižymi santykinai didele sparta, neįtikėtinu atsparumu aplinkos poveikiui bei itin dideliu ilgaamžiškumu, daugelį pirkėjų atgraso jų kaina. 1 GB lustinės atminties kainuoja bent 10-20 kartų daugiau nei optinių ar kietųjų diskų gigabaitas. Be to, egzistuoja maksimalus, mažai kam žinomas apribojimas – 100 00 įrašymo / ištrynimo ciklų. Žinoma, jei naudosite lustinę atmintį tik nuotraukų archyvavimui, su šiuo apribojimu susidurti neteks (tai aktualiau dažnai naudojamoms fotoaparatų atminties kortelėms).

Interneto serveriai retai kada naudojami nuotraukų saugojimui. Nors Lietuvoje įmanoma nusipirkti vietos serveryje, ši paslauga yra labiau naudojama interneto svetainių talpinimui. Svarbu paminėti, jog dauguma tokią paslaugą siūlančių firmų yra papildomai investavusios į duomenų apsaugą (duomenys yra dubliuojami, todėl didėja tikimybė juos atstatyti nelaimės atveju). Žinoma, įmanoma rasti ir nemokamų serverių, tačiau jų siūlomos vietos dažniausiai nepakanka net ir mažam nuotraukų archyvui sukelti. Mokami failų serveriai dažniausiai siūlo šiek tiek daugiau vietos, bet dėl didelės kainos (ypač turint omeny, jog mokama periodiškai) jų privengia net ir dalis profesionalų. Pastarieji dažniausiai naudoja vidinius organizacijų serverius.

Tarp pradedančiųjų fotografų šiek tiek labiau paplitę yra nuotraukų saugojimo ir publikavimo serveriai. Tokią paslaugą šiuo metu gana nemažai interneto svetainių – Flickr, Google Picasa (Web Albums), Fotki ir kitos. Jose galima saugoti sąlyginai ribotą duomenų kiekį (tik iki kelių gigabaitų nuotraukų), o saugojamus albumus apsaugoti slaptažodžiu.

Kad ir kokią nuotraukų saugojimo terpę pasirinksite, nuotraukų skaičiui daugėjant taps vis sunkiau ir sunkiau rasti konkrečią nuotrauką. Nenusiminkite – šiuo metu yra sugalvota ir sukurta išties vertų dėmesio programų bei sugalvota įvairių gudrybių, padedančių suvaldyti tuos „laukinius“ nuotraukų archyvus.

Kadangi suteikti kiekvienam failui prasmingą pavadinimą būtų itin didelis darbas, pats paprasčiausias ir mažiausiai pastangų reikalaujantis metodas – tiesiog tvarkinga nuotraukų katalogų pavadinimų sistema. Vienas iš dažniausiai naudojamų katalogo pavadinimo formatų yra „data + pavadinimas“. Šis variantas yra kur kas efektyvesnis nei vien pavadinant katalogą įprastu pavadinimu, nes paieškos metu galima ieškoti tiek pagal įvykio datos, tiek pagal jo pavadinimo fragmentą. Žinoma, jei saugomos nuotraukos, kurių įamžinimo laikas nėra svarbus (pvz. įvairios objektų grupės kaip „žiedai“, „karoliai”, „apyrankės“ ir kt.), katalogams pakanka tik žodinių pavadinimų. Kas be ko, periodiniams įvykiams saugoti kartais pakanka vien tik datos – tai visiškai pateisinama, jei tai fotografui padės greičiau rasti jam reikiamas nuotraukas.

Organizacijose, siejamose su fotografija (ypač žurnalistika ir spauda), dažnai naudojama IPTC aprašai. Trumpai tariant, tai duomenys apie duomenis, arba šiuo atveju – išsami nuotraukos informacija (jos autorius, nuotraukos raktiniai žodžiai, naudojimo teisės ir kt.). Nors gali atrodyti, jog labai greitai galima tiesiog išprotėti aprašinėjant kiekvieną nuotrauką išties nemažu informacijos kiekiu, be šios sistemos neįsivaizduojama moderni spauda.

Jei nuotraukų kolekciją laikote keliuose duomenų saugojimo įrenginiuose, organizuoti ir ieškoti reikiamų nuotraukų jums gali padėti specializuota programinė įranga. Pagrindinis šių programų privalumas – centralizuotas nuotraukų miniatiūrų (angl. thumbnails) saugojimas. Kitaip tariant, visų jūsų sumažintos nuotraukų kopijos, kad ir kur bebūtų jų originalai, yra saugomos vienoje programoje, todėl galite greitai peržiūrėti visas savo nuotraukas (kad ir mažesnės raiškos). Vieni populiariausių Windows sistemoje naudojamų įrankių yra „ACDSee Pro Photo Manager“, „Where is It ?“ ir „Google Picasa“.

„ACDSee Pro Photo Manager 2.5“ yra galinga programa, tinkanti ne tik nuotraukų organizavimui, bet ir visapusiškam jų apdorojimui. Pradinės programos versijos turėjo tik nuotraukų peržiūros galimybę, tačiau laikui bėgant atsirado ir integruotas išsamus nuotraukų (taip pat ir RAW) redaktorius, įvairios nuotraukų rūšiavimo galimybės (pvz. nuotraukų reitingų ir kategorijų sistemos). Tiesa, darbo su išoriniais duomenų archyvais funkcija šiek tiek ribota – programa leidžia išsaugoti tik kompaktiniuose diskuose esančių nuoraukų miniatiūras, kurias galima peržiūrėti vėliau, neįdėjus į kompiuterį paties disko. „ACDSee Pro Photo Manager 2.5“ programos kaina yra 129.95 $, tačiau pradedantiesiems fotografams labiau rekomenduojama kiek paprastesnė, tačiau tikrai ne prastesnė „ACDSee Photo Manager 2009“, kainuojanti 59,99$.

„Where Is It ? 2.94“ iš pirmo žvilgsnio paprasta, tačiau labai efektyvi nuotraukų organizavimo programa. Pagrindinė jos užduotis – darbas su bet kokiais nuotraukų archyvais. Ji nepasižymi tokiu išplėstu funkcionalumu kaip prieš tai minėtoji ACDSee, tačiau puikiai atlieka savo pagrindinę funkciją. Naudojantis programa galima nesunkiai išsaugoti išsamią informaciją (taip pat ir miniatiūrą) apie bet kokiame įrenginyje esančius failus (ne tik nuotraukas, bet ir video bei kitus failus), priskirti juos įvairioms kategorijoms ir, esant reikalui, pažymėti savo sukurtomis žymėmis. Programoje netgi yra galimybė registruoti laikmenų būseną (pvz. paskolinta, pasiskolinta ir pan.). „Where is it?“ kainuoja 39,95$ ir ji išties verta savo kainos.

„Google Picasa“ labiausiai žinoma kaip nemokamas ir itin paprastas nuotraukų redaktorius, tačiau be šios funkcijos programa turi ir nuotraukų organizavimo galimybių. Nuotraukas reikia užregistruoti į programos nuotraukų duomenų bazę, tuomet galima atlikti ir kitas operacijas. Nuotraukas galima reitinguoti elementaria žvaigždučių sistema – ši funkcija galėtų būti ir platesnė, tačiau pagrindinis programos privalumas – itin didelis darbo greitis, kurio dėka galima itin greitai naršyti nuotraukų archyve. „Google Picasa“ labiau orientuota į fotografą, kurio visa nuotraukų kolekcija yra saugoma vidiniame kietajame diske (nėra galimybės išsaugoti išorinėse laikmenose esančių miniatiūrų).

Visų svarbiausia renkantis nuotraukų archyvo terpę (laikmeną) apgalvoti kokias problemas norėsite išspręsti:

• Jei jūsų nuotraukų archyvas pakankamai nemažas, tačiau nenorite archyvo skaidyti, galbūt reikėtų pamastyti apie talpius kietuosius diskus. Jei bijote, jog šie suges, galite naudoti duomenų dubliavimą kituose kietuosiuose diskuose.
• Jei nenorite skirti daug lėšų arba jūsų nuotraukų archyvas nėra didelis, vertėtų pasirinkti optinių diskų variantą, tačiau nepamirškite jų periodiškai patikrinti – ar vis dar yra skaitomi duomenys. O didesniam duomenų saugumui užtikrinti, optinius diskus dubliuokite.
• Jei jūsų archyvas yra nedidelis, o kartais mėgstate nuotraukas publikuoti, galite archyvą perkelti į mokamą arba nemokamą interneto serverį.
• Jei turite kritiškai svarbių duomenų, kuriuos norite kuo ilgiau išlaikyti vienoje terpėje, geriausia juos perkelti į lustinę atmintį.
• Kad ir kurią saugojimo terpę bepasirinktumėte, didžiausia tikimybė neprarasti duomenų nelaimės atveju bus tuomet, jei vieną nuotraukų kopiją laikysite kuo toliau nuo įprastos darbo vietos (kitoje patalpoje arba kitame pastate).

Kad ir kokį sprendimą bepasirinktumėte, nereikėtų apsiriboti vien laikmenomis, todėl nuotraukų archyvams organizuoti pasitelkite tam skirtą programinę įrangą.