Ko vertas kadras
Dar ankstus rytas... Saulė tyliai žvalgosi iš už horizonto. Jos akis vis dar temdo pasaulį apgaubusi migla. Nenoriai ir aš pakeliu nosį išlindęs iš šilto patalo – kad tik greičiau langą pasiekti – ar išties verta buvo tokiu metu žadintuvui leisti mane trukdyti? Tylu.. Į krūmus įslenka tingi katė, kažkur per rūką slenka vienišos paštininkės siluetas. Bet lova juk tokia šilta, o rytas toks kandžiai ledinis..! Bus tų kadrų, pagalvoju, ir su katiniška šypsena įslenku atgal į savo minkštą guolį.
Dieną į pasaulį žvelgiu kitomis akimis. Ir tas krūmas su kaimyno augintine kur kas realesnis atrodo, o ir svajingąją paštininkę pakeičia judresni bei ryškesni praeiviai. Visa pasaka dingsta ir pasineriu į tą pačią spalvingąją kasdienybę. Ech, atsidūstu, ir kada įgysiu tiek valios, kad nedvejodamas galėčiau mesti iš galvos miegus vos išvydęs dar vieną nepakartojamą gamtos kūrinį. Bet su kiekvienu atodūsiu suprantu, jog kitą rytą ryžto bus lašeliu daugiau.
O juk kas yra ta mažytė įamžinta pasaulio gyvybės akimirka, kurią taip aistringai stabdo jaunieji ir senieji fotografai? Atėjau, pamačiau, sustabdžiau. Idiliškas vaizdelis. Juk tik pagalvokime: tos akimirkos jau nebebus – tai dabar tik mažulytis didžiosios Visatos peizažas popieriuje, ekrane ar objektyvo atspindyje. Akimirka praėjo, ji nebepasikartos, tačiau mes visgi sugebėjome suspėti ją pagauti. Ta visa didžiulė sustingusi erdvė… mūsų rankose!
Bet aistra tuo nesibaigia. Tik spėk pagauti vieną – užsinorėsi ir kitos. Kur ten sustosi, kai tiek nepakartojamų sekundžių nuo tavęs klastingai stengiasi pabėgti. Visų kūnu jaučiu, jog ir šiuo metu kažkas įnirtingai spragsi, o pasaulis susidomėjęs laukia tos minutės, kai galės pasigrožėti savo praeitimi. Išties, grožėtis mes mėgstame. Visgi į ateitį pažvelgti nemokame, dabartimi kvėpuojame, tad atgaiva nuo lekiančio pasaulio margumynų tampa idiliškoji praeitis.
Bet paklauskime savęs: kas mums yra kadras? Argi ne kiekviename praeities vaizdinyje įžvelgiame ir sau širdžiai mielą, pažįstamą detalę? Ir liūdna, ir linksma, bet kaip ir visą pasaulį, taip ir praeitį matome skirtingai. Gal ir gaila to vargšo akimirkų gaudytojo, kuris taip stengėsi iš laiko tėkmės išrinkti puikiausiai savitus pojūčius atskleidžiančią pauzę, o negailestingi kritikai žiūrėjo kaip į spalvotą veidrodinį vitražą su kiekvieno jų kreivais veidais.
Spragt.
„Ateik, o mano mūza!”
„Tyliau – išgąsdinsi dar...“
„Sustojame tiesiai... šypsomės – AČIŪ!”
Spragt, spragt, spragt.
Man irgi jau metas. Juk akimirkos nelaukia! O ir brėkšti jau pradėjo... Aš jau matau savo svajonių rytą. Linkiu jį pamatyti ir tau!