Universalus monitorius fotografui: kaip neapsirikti ?

Universalus monitorius fotografui: kaip neapsirikti?

Prisipažinsiu – esu labai reiklus pirkėjas, todėl ieškodamas reikiamo, o ypač brangesnio daikto, skiriu daug (o kartais net ir per daug) laiko pasiūlos tyrimams. Šį kartą mano akiratyje atsidūrė monitorių rinka – su laiku atsirado poreikis pasikeisti ilgai turėtą monitorių. Nors mano pagrindinis darbas susijęs su nuotraukų apdorojimu, esu ir nemažas žaidimų bei filmų gerbėjas, todėl reikalavimų monitoriui sąrašas šiek tiek ilgesnis nei pridera įprastam fotografui.

Ieškodamas tinkamo monitoriaus aplankiau ne vieną parduotuvę, keliasdešimt interneto forumų bei apžvalgų svetainių, perskaičiau šimtus vartotojų atsiliepimų. Bet net ir išsirinkęs naują monitorių nesustojau domėtis šia tikrai įdomia sritimi, tad įgytomis žiniomis ir patirtimi pasidalinsiu šiame straipsnyje.

Retai kas turi laiko ar noro giliau domėtis visomis šiuolaikinių monitorių technologijomis, todėl straipsnį pradedu nuo paties svarbiausio skyrelio - tai ką visgi pirkti? Šiuo tikslu sudariau rekomenduojamų monitorių sąrašą, į kurį pakliuvo tik tie monitoriai, kurie turi išsamias apžvalgas (niekad nerekomenduoju monitorių, kurių matau tik gamintojo ar pardavėjo pateiktą standartinį charakteristikų sąrašą).

Taigi, šiuo metu rekomenduočiau:

¹ Nors matricos tipas nėra susijęs su monitoriuje naudojama apšvietimo technologija, prie jo pridėjau indikatorių ar monitorius naudoja PWM technologiją, kuri gali būti laikoma trūkumu žmonėms su jautresnėmis akimis. Daugiau apie tai galite paskaityti pagrindinių monitoriaus problemų skyrelyje.

Jei reiktų rinktis man (beje dažnas klausimas), 27" QuadHD raiškos plokščią (ne išlenktą) monitorių IPS ar PLS matrica. Greičiausiai tai būtu pasirinkimas galbūt tarp Dell U2722DE ir Asus PA278QV. Su 32" monitoriais kiek sudėtingiau, bet Dell U3223QE turėtų būti geras kainos ir kokybės kompromisas.

Na ir dar keletas pastebėjimų, kurie netilpo į jokias lenteles:

• Kiekvienas mano rekomenduojamas monitorius turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Rinkdamiesi būtinai į juos atsižvelgę perskaitę monitorių apžvalgas (mano pateiktose nuorodose). Turėkite omenyje ir tai, kad visas mano rekomenduojamų monitorių potencialas išryškės tik juos tinkamai sukalibravus (tai ne galimybė, o visiška būtinybė!).
• Štai Apple monitorių, laikomi geriausiu dizainerio ir fotografo draugu, aš nenorėčiau rekomenduoti. Taip, jie puikiai dirba, tačiau ar verta mokėti keliais šimtais eurų brangiau, kai galima įsigyti tokios pačios kokybės, tarkime, Dell monitorių? Vienintelis pateisinamas atvejis būtų tuomet, jei perkate monitorių būtent Apple kompiuteriui.
• Kaip galbūt pastebėjote, rekomenduoju gana daug Dell monitorių. Išties per ilgus metus šis gamintojas užsitarnavo itin gerą reputaciją, todėl netgi rizikuočiau išsirinkti šios firmos IPS monitorių pagal deklaruojamas savybes gamintojo svetainėje (pasitikėčiau spalvinėmis savybėmis ir be papildomų testų). Tiesa, šiuo metu beveik kiekvienas gamintojas turi tiksliau kalibruotų ir geriau spalvas rodančių monitorių seriją.
• Jei ieškote itin patikimo, ilgaamžiško monitoriaus, siūlyčiau pasidomėti Eizo ir NEC firmų gaminiais. Tai didžiulę patirtį turintys gamintojai, ilgą laiką tiekę rinkai profesionalams skirtus monitorius. Esant neribotam biudžetui neabejotinai rinkčiausi būtent šių firmų monitorius.
• Du mažesni monitoriai ar vienas didesnis? Nors kartais du monitoriai gali atrodyti kaip patrauklesnis variantas, dėl didelio dėmesio išskaidymo visuomet rekomenduočiau vieną, bet didesnį monitorių.
• Esu šiek tiek skeptiškai nusiteikęs naudotų monitorių atžvilgiu. Jei ekranas dirbo pakankamai ilgai, jo charakteristikos gali būti šiek tiek pakitusios (ne į gerąją pusę), neretai būna ir problemų su jų apšvietimu (angl. backlight), o kartais nepadeda net ir perkalibravimas. Tad prieš pirkdami naudotą monitorių būtinai įdėmiai jį apžiūrėkite ar jums tinka jo rodomas vaizdas.

Turbūt nenustebinsiu pasakydamas, kad tai, ką rašo monitoriaus reklaminiame buklete, o kartais netgi ir gamintojo svetainėje – toli gražu ne viskas, ką reikėtų žinoti pirkėjui. Renkantis monitorių, skaitant apie juos apžvalgas vertėtų bent truputėlį pasidomėti giliau pagrindinėmis jų charakteristikomis. Įsivaizduoju, kad ne kiekvienam gali užtekti kantrybės perskaityti viską, tad bent jau siūlyčiau atkreipti dėmesį į monitoriaus matricų skyrelį - tai bene svarbiausia bet kokio ekrano (ne tik monitoriaus, bet ir nešiojamo kompiuterio, telefono, televizoriaus) savybė.

Nors visų skystųjų kristalų ekranų pagrindą, kaip ir sufleruoja pavadinimas, sudaro skystieji kristalai, skiriasi kristalų išdėstymo būdai. Atrodytų, jog tokia techninė smulkmena turėtų mažiausiai rūpėti pirkėjui, tačiau tai viena svarbiausių monitoriaus savybių ir žinant ją galima daug pasakyti apie patį monitorių. Taigi, pagal kristalų išdėstymą skiriami trys monitorių matricų (angl. panel) tipai:

TN+film matricas turintys monitoriai yra patys pigiausi ir sudaro didžiąją dalį esamos pasiūlos. Dėl savo kainos jie mėgiami įvairių darbo įstaigų bei nereiklių vartotojų, o turint omeny ir tiesiog puikų ekrano atsako laiką, juos graibsto ir žaidimų mėgėjai. Visgi fotografams tokio tipo monitorių nieku gyvu nerekomenduočiau – prastas spalvų atkūrimas bei žiūrėjimo kampai tikrai nėra tinkami darbui su nuotraukomis. Be to norėčiau pastebėti, jog monitorių gamintojai gudrauja rašydami būtent TN+film ekranų žiūrėjimo kampus. Visų pirma matymo kampas iš apačios yra mažesnis už matymo kampą iš viršaus – charakteristikose dažniausiai nurodomi tik 2 skaičiai (vertikalaus ir horizontalaus žiūrėjimo kampai). Na o antra, bent šiek tiek pakeitę žiūrėjimo poziciją (pavyzdžiui, bent kiek palenkę galvą) pastebėsite, jog spalvos taip pat šiek tiek pakito (to nerašo jokioje produkto specifikacijoje !). Nedidelis lyrinis nukrypimas – 95% nešiojamų kompiuterių yra naudojama būtent šio tipo ekrano matrica, todėl tik vienetai šių kompiuterių tinkami nuotraukų redagavimui.

VA matricas turintys monitoriai yra brangesni nei TN+film, tačiau ne tokie brangūs kaip IPS. Šis standartas buvo kuriamas praktiškai vieninteliu tikslu – tapti kompromisu tarp likusių dviejų technologijų. Ilgą laiką sąžiningai dirbęs su S-PVA matricą turinčiu monitoriumi galiu drąsiai teigti, jog ši technologija man iki šiol daro nemenką įspūdį. Neturėjau praktiškai jokių bėdų nei su nuotraukų redagavimu (monitoriaus spalvų atkūrimas buvo puikus, gerai perteikė ir pustonius), nei su judančiais vaizdais (puikus atsako laikas nesudarydavo kliūčių žiūrint filmus ar žaidžiant žaidimus). Tinkamai pagaminti VA monitoriai praktiškai neturi žymesnių trūkumų ir gali kuo puikiausiai būti naudojami profesionaliam nuotraukų redagavimui.

IPS matricas turintys monitoriai yra patys brangiausi ir naudojami profesionalų fotografų bei dizainerių visame pasaulyje. Jie pasižymi itin geru spalvų atkūrimu, o ne taip senai privalumų sąrašą papildė ir pakankamai geras atsako laikas bei gera kaina, tad naujausi modeliai išties gali būti vadinami „universaliais kariais“.

Žvaigdute (*) neatsitiktinai pažymėtos PLS ir IGZO matricų modifikacijos. Tai atskiros matricų modifikacijos, kurias iš esmės galima vadinti atskiromis klasėmis, tačiau savo charakteristikomis labai primena IPS matricas.

Svarbu paminėti tai, jog gamintojai, o ypač pardavėjai neretai vengia nurodyti monitoriaus matricos tipą ! Tad labai rekomenduoju vieną svetainę, kurioje galima pasitikrinti kurią matricą naudoja jūsų išsirinktas monitorius. Tiesa, egzistuoja ir nedidelė gudrybė: jei pažvelgę į monitoriaus charakteristiką išvysite žiūrėjimo kampą mažesnį nei 176 laipsniai, tai greičiausiai TN monitorius (tik VA ir IPS monitoriai pasižymi 176-178 laipsnių žiūrėjimo kampu). Besidomintiems matricų tipais LABAI rekomenduoju papildomai perskaityti straipsnį apie matricų technologijas.

Rašydamas apie monitorių matricas negaliu nepaminėti ir visiškai naujų technologijų, kurios dar tik bando prasiskinti kelią – tai LED ir OLED monitoriai. LED monitoriai yra tie patys skystųjų kristalų monitoriai, kuriuose vietoj įprastų kristalus apšviečiančių CFL lempų naudojami šviesos diodai (besidomintiems rekomenduoju papildomai perskaityti strapsnį apie LED tipo apšvietimą bei LED apšvietimo evoliuciją). To pasekmė – geresnis ekrano homogeniškumas (apšvietimo vientisumas). OLED monitoriai – tai visiškai kita technologija, tačiau dažnai painiojama su prieš tai paminėtąja. Šios technologijos ypatybė – vietoj skystųjų kristalų naudojami organiniai šviesos diodai. Kol kas tokie monitoriai yra be galo brangūs (bent jau 2022 m. modeliai, tačiau pasižymi įspūdingomis spalvų atkūrimo savybėmis (kai kas net juokauja, jog jos atrodo tikroviškesnės nei realybėje) ir itin dideliu energijos taupumu.

Bene du aktualiausi fotografams spalvų kodavimo būdai yra RGB ir CMYK. Jie nusako kaip įrenginiuose suformuojamos bei užkoduojamos spalvos. Pirmasis būdas yra RGB – tai angliškų spalvų „Red“ (raudona), „Green“ (žalia) ir „Blue“ (mėlyna) sutrumpinimas. Kiekviena spalva yra suformuojama maišant šias tris pagrindines spalvas. Šį spalvų atvaizdavimo būdą naudoja didžioji dauguma mums įprastų šviesą skleidžiančių įrenginių – monitoriai, skeneriai, televizoriai, fotoaparatai. Alternatyvus spalvų perteikimo būdas yra CMYK. Tai angliškų spalvų „Cyan“ (žydra), „Magenta“ (purpurinė), „Yellow“ (geltona) bei „blacK“ (juoda) sutrumpinimas. Šį spalvų formavimo būdą dažniausiai naudoja spausdintuvai.

Vieni labiausiai paplitusių spalvų formavimo būdai: RGB bei CMYK. Maišant kelias pagrindines spalvas galima išgauti daugybę kitų išvestinių spalvų.

Spalvų erdvė – tai tam tikras spalvų diapazonas, kurį gali atvaizduoti įrenginys. Šiuo metu dažniausiai sutinkama spalvų erdvė yra sRGB. Šis standartas buvo sukurtas siekiant suvienodinti spalvas įvairiausiuose su vaizdu susijusiuose įrenginiuose (monitoriuose, skeneriuose, fotoaparatuose ir kt.) bei programose. Daugelis šių programų ir įrenginių sRGB spalvų erdvę laiko pagrindine arba netgi vienintele. Adobe RGB spalvų erdvė, gebanti atvaizduoti didesnį spalvų spektrą, buvo sukurta norint palengvinti darbą spaustuvėse (sRGB nebuvo pakankamas). Tai kur kas rečiau sutinkama spalvų erdvė, iki šiol dažniausiai naudojama tik su spauda susijusiose įstaigose.

Iš matomos šviesos spektro trikampiais sRGB bei Adobe RGB išskirtos spalvinės erdvės. Kaip matome iš paveikslėlio, Adobe RGB yra pranašesnė atvaizduojant žalsvus bei melsvus spalvų pustonius.

Darbas su monitoriumi, pasižyminčiu išplėsta spalvine erdve, turi savo niuansų. Reikia nepamiršti, jog didžioji dalis pasaulio monitorių yra įprastos spalvinės erdvės, tad turinį visuomet būtina pritaikyti šiems monitoriams - tai nėra daroma automatiškai! Tad galų gale, ar verta rinktis išplėsto spalvų diapazono monitorių? Mano nuomone – galbūt, jei monitorius būtų naudojamas praktiškai tik nuotraukų redagavimui arba HDR turinio (filmų, žaidimų) peržiūrai, tačiau tai tikrai nėra kritinis pirkimo aspektas.

Nors iš pirmo vaizdo ši tema gali atrodyti be galo techniška, visgi norėjau atkreipti į tai dėmesį ir akcentuoti temos aktualumą.

Viena iš svarbių monitoriaus charakteristikų yra ekrano matricos bitų skaičius. Ši charakteristika nusako kiek atspalvių gali atvaizduoti kiekvienas monitoriaus taškas. Nors egzistuoja įvairių ekranų, daugiausiai labiausiai paplitę yra:

• 6 bitų ekranai. Tai reiškia, jog kiekvienas taškas gali atvaizduoti tonų 26, o turint omeny, kad vieną pikselį sudaro raudonos, žalios ir mėlynos spalvos taškai (dauginame 26 iš trijų), viso išeina apie 0,3 mln. spalvų.
• 8 bitų ekranai. Kiekvienas taškas gali atvaizduoti tonų 28, o tai sudaro apie 16,7 mln. spalvų pikseliui.
• 10 bitų ekranai. Kiekvienas taškas gali atvaizduoti tonų 210, o tai sudaro apie 1 mlrd. spalvų pikseliui.

Anot mokslininkų, mūsų akis geba atskirti apie 16,7 mln. spalvų, todėl nenuostabu, kad dar visai neseniai bene didžioji dauguma ekranų (nepaisant saujelės specializuotų) buvo būtent 8 bitų.

Darbui su itin didelio tikslumo vaizdais (pvz., medicina, sudėtingesnės nuotraukos), kur itin svarbūs spalviniai perėjimai, buvo sukurti ir didesnio bitų skaičiaus (10, 12 ar net 16 bitų) ekranai. Visgi daugiau ne visada reiškia geriau - retas iš mūsų sugebėtų rasti skirtumus šalia sustatytuose 8 bitų ir 10 bitų ekranuose.

Šiuo metu rinkoje galima rasti ir itin pigių IPS ekranų, tad daug kam kilti klausimų kaip gamintojai sugebėjo taip sumažinti šių prestižinėmis laikomų matricų kainas. Pasirodo, jog pigių IPS ekranų gamyboje naudojamos 6 bitų matricos (E-IPS atmaina, dalis AH-IPS matricų), kurios pasižymi mažesniu spalvų atvaizdavimo diapazonu, tačiau pakankamu, kad eilinis vartotojas to nepastebėtų. Nors šių pigesnių matricos technologija pasižymi geresniu atsako laiku bei dar geresniais matymo kampais, tačiau spalviškai kiek prastesnė nei kitos IPS matricos. Visgi taupiesiems tai daug geresnis variantas nei analogiški TN gaminiai už panašią kainą. Įdomu tai, kad net profesionalai gana palankiai atsiliepia apie E-IPS pagrindu pagamintus monitorius.

Turint omeny, jog fotografai dirba su statiniais vaizdas, atsako laikas turėtų rūpėti jiems mažiausiai. Tad šis skyrelis labiau tiktų tokiems kaip aš, kurie monitorių nusiteikę naudoti ne tik darbui, bet ir pramogoms.

Nors seniau tai būdavo retenybe, daugelyje šiuolaikinių reklamų prie monitoriaus aprašo galima išvysti charakteristiką, vadinamą atsako laiku. Tai tam tikra trukmė per kurią pikselis (mažiausias monitoriaus vaizdo elementas, taškas) pakeičia savo spalvą. Egzistuoja du atsako laiko tipai: „pilka į pilką“ (pikselis vieną spalvą pakeičia kita) ir „juoda-balta-juoda“(pikselis įsižiebia ir užgęsta). Jei šis laikas viršija 40-60 ms, vaizdo vėlavimas tampa pastebimas. Džiugu, jog šiuo metu monitorių, kurių atsako laikas viršija 60 ms, yra praktiškai nebegaminama.

Atidžiau pažiūrėję į monitorių aprašymus, pastebėsite, jog daugeliu atveju rašomas tik vienas skaičius. Taip monitorių gamintojai gudrauja – dažniausiai išmatuoja atsako laiką abiem metodais, o geresnį rezultatą įrašo monitoriaus charakteristikose. Visgi nutylimas svarbus faktas – kitas skaičius dažniausiai būna kur kas didesnis nei pirmasis. Seniau dauguma monitorių gamintojų rašydavo „juoda-balta-juoda“ rezultatus, dabar – „pilka į pilką“, kadangi šie tapo geresni. Tai nėra labai gražus, tačiau gana įprastas elgesys, ypač pigesnių monitorių rinkoje (brangesnių monitorių charakteristikos dažnai būna išsamesnės).

Siekiant dar labiau pagreitinti monitorius, buvo sukurta pikselių spartinimo technologija (angl. overdrive). Ši technologija dažniausiai taikoma VA ir IPS matricas turinčiuose monitoriuose, kadangi šie vis dar šiek tiek atsilieka savo sparta nuo TN monitorių. Kaip gi veikia šis spartinimas? Specialiai suteikiant perteklinę įtampą skystiesiems kristalams šie greičiau pakeičia savo būseną. Visgi ši technologija turi ir savo trūkumų. Įsivaizduokite situaciją – jūsų paprašoma paeiti puse žingsnelio į priekį, tačiau tuo pat metu iš visų jėgų spiriama į pasturgalį. Greičiausiai pajudėsite kur kas daugiau? Panašiai ir su pikseliais – jei jo pokytis turi būti itin subtilus, perteklinė įtampa pakeičia jo spalvą kur kas daugiau nei reikėtų. Taip sukuriamas pojūtis, jog vaizdas keičiasi greičiau, tačiau atsiranda spalviniai netikslumai. Iš praktikos galiu pasakyti, jog tai šiek tiek iš pradžių erzina, bet su laiku prie to sėkmingai priprantama.

Šiame paveikslėlyje yra pavaizduotas vienas iš galimų pikselių spartinimo technologijos trūkumų pavyzdžių - šviesiame fone judantis juodas objektas fone įgauna rausvos spalvos pėdsaką:

Atrodytų keblumų jau ir taip pakanka, tačiau sulig HDTV (raiškiojo vaizdo) pasirodymu išryškėjo nauja problema – vėlavimo laikas (angl. input lag). Pasirodo, kad norėdami suformuoti didelės raiškos vaizdą monitoriai bei LCD televizoriai užtrunka tiek, jog net kartais atsiranda vaizdo bei garso sinchronizacijos bėdų (pavyzdžiui, žmogaus šneka nebesutampa su jo lūpų judesiais). Dauguma gamintojų apie šią problemą kalba labai nenoriai, todėl nenuostabu, jog šis vėlavimas kol kas nėra įtrauktas į monitoriaus charakteristikų aprašą. Vienintelis būdas sužinoti koks yra jūsų išsirinkto modelio vėlavimas – ieškoti kompetentingų monitoriaus apžvalgų internete.

Dar vienas kriterijus, į kurį vertą atkreipti dėmesį renkantis monitorių, yra ekrano paviršius. Tai apsauginis sluoksnis, kurio pagrindinė užduotis apsaugoti ekrano matricą ir (dažniausiai) eliminuoti nepageidaujamus atspindžius. Kiekvienas iš ekrano paviršių turi savo privalumų ir trūkumų, todėl vienareikšmiško nugalėtojo nėra. Šiuo metu vyrauja du pagrindiniai paviršių tipai - blizgus (angl. glossy) ir matinis (angl. matte).

Blizgus ekranas (kaip, beje, ir nuotraukos), pasižymi pastebimai „gyvesnėmis“ spalvomis ir didesniu kontrastu. Tai itin geras variantas filmams ir žaidimams, šį ekrano paviršiaus tipą neretai renkasi ir profesionalai, dirbantys su grafika. Pagrindinė blizgaus ekrano bėda - itin mažas atsparumas atspindžiams. Jei dirbate uždaroje, menkiau apšviestoje patalpoje su gerai kontroliuojamu apšvietimu, šis ekrano tipas kaip tik jums. Priešingu atveju (jei, pvz. patalpoje yra langų ar ryškiu šviesos šaltinių) monitorius gali tapti tiesiog nepanaudojamu.

Matinis ekranas daug geriau išsklaido aplinkos šviesą, todėl jis turi daug mažiau problemų su atspindžiais. Šį ekrano paviršių mėgsta bene didžioji dauguma fotografų (galbūt ir dėl to, jog tiksliausiai spalvas atkuriantys monitoriai gaminami būtent su matiniu padengimu). Matiniai ekranai pasižymi truputį mažesniu kontrastu, tačiau tai neretai yra netgi privalumas. Kai kuriais atvejais matinis padengimas gali būti gana stiprokas, tad reiktų atkreipti dėmesį ar ekranas neatrodo pernelyg grūdėtas - tai gali sumažinti regimą vaizdų „aštrumą“ (aktualu dirbantiems su grafika).

Neseniai pasirodė ir tarpinių variantų, kuomet naudojamas ne toks stiprus ekrano padengimas matiniu sluoksniu (angl. light anti-glare coating). Jis šiek tiek mažiau išsklaido šviesą, tačiau nėra toks grūdėtas kaip įprasti matiniai ekranai. Jei jums įdomūs ekrano paviršiaus tipai, labai rekomenduoju papildomai perskaityti straipsnį, detaliai aprašantį ekrano padengimo technologijas.

Kadangi HDR (angl. high dynamic range) technologija pastaraisiais metais gerokai išpopuliarėjo televizoriuose, nenuostabu, kad ją adaptuoti ėmė ir monitorių gamintojai. Labai apibendrinant technologijos esmę - tai itin kontrastingi ekranai su išplėstu spalviniu diapazonu, leidžiančiu perteikti realistiškesnius, spalviškai detalesnius vaizdus. Gaila, bet iliustruoti SDR (įprasto diazono) ir HDR skirtumą sunku - tai būtina pamatyti gyvai, tačiau esmę galbūt perteiks ši nuotrauka:

Pagrindinis galvos skausmas su šiais monitoriais, neskaitant gan didelės jų kainos, yra menkokas HDR standartizavimas. Kitaip tariant, jei gamintojas teigia, jog jo monitorius palaiko HDR technologiją, tai dar nereiškia, jog realiai išvysite skirtumą, lyginant su įprastu monitoriumi. Jau nemažai gamintojų vadovaujasi VESA DisplayHDR standartu, apie kurį rekomenduočiau paskaityti šioje svetainėje. Sakykime taip - neblogai, jei monitorius geba rodyti DisplayHDR 600 arba DisplayHDR True Black 400 vaizdą.

Tad visgi jei žaidžiate daug naujausių žaidimų ar žiūrite daug filmų, galbūt vertėtų pasidomėti šia technologija giliau pasirinkti vieną iš rekomenduojamų HDR monitorių.

	Apšvietimo nevientisumas (angl. backlight bleeding) – šis trūkumas geriausiai pastebimas tamsoje dirbant su tamsesnių tonų nuotraukomis arba žiūrint filmus. Monitoriaus kraštuose galima pastebėti prasiskverbiančią šviesą – tai nekokybiškai surinkto monitoriaus pasekmė. Jei nepageidaujama šviesa gerai matoma, tokį defektą dažniausiai apsiima taisyti garantinio aptarnavimo servisas.
	Spalvinių tonų nevientisumas (angl. color banding) – stebint ekrane gradientą (tolygų spalvinį perėjimą) matoma spalvų gradacija. Šis trūkumas (ne gedimas !) labiau būdingas mažesnių spalvinių erdvių monitoriams (pagrinde sRGB), tačiau garantinio aptarnavimo servisas šio trūkumo nelaiko defektu.
	Neveikiantys pikseliai (angl. hot / dead / stuck pixels) – vienas labiausiai žinomų monitorių gedimų, kuomet vienas ar keli ekrano taškai nereaguoja į monitoriaus komandas ir išlieka tos pačios spalvos. Skiriami trys sugedusių taškų tipai: „karštieji“ (visuomet aktyvūs, balti), „mirę“ (visuomet neaktyvūs, juodi) ir „užsikirtę“ (visuomet aktyvūs, gali būti įvairių spalvų). Gamintojai taiko skirtingą neveikiančių pikselių politiką, dažniausiai priklausomą nuo modelio (klasės) bei įstrižainės, todėl prieš pirkdami monitorių pasidomėkite kokia jam taikoma garantija šiuo aspektu.
	Homogeniškumo problemos – trumpai tariant, tai taip pat apšvietimo vientisumo problema, tačiau labiau pastebima rodant šviesius, o ne tamsius vaizdus. Kai kurie monitoriaus ploteliai apšviesti geriau – kai kurie mažiau. Dirbant su subtiliais šviesiais tonais tai gali tapti nemenka kliūtimi – savo grafiniu redaktoriumi galite nejučia imti taisyti ne nuotraukos, bet monitoriaus netolygumus. Šį defektą turėtų pripažinti ir garantinio aptarnavimo servisas, tačiau defekto mastas turi būti pastebimai nemažas..
	Pulsinė moduliacija (angl. Pulse Wave Modulation) – tai labai paplitusi, ilgą laiką naudota technologija, kai monitoriaus apšvietimas išjunginėjamas ypatingai trumpais dažniais (čia paaiškinta detaliau), todėl monitoriaus ryškumą galime reguliuoti itin tiksliai (ne tik „maksimalus-minimalus“, bet net po vieną procentą). Daug žmonių šio ultra trumpo mirgėjimo nepastebi, bet labai nedideliai daliai jis gali sukelti didesnį nuovargį akims, galvos skausmą. TFTCentral turi nuolat pildomą monitorių sąrašą, kuriame nurodomi monitoriai, naudojantys PWM technologiją.
	Zirzimas – įkyrus ir pastovus įjungto monitoriaus aukšto dažnio garsas. Galbūt nustebsite, tačiau žinau ne vieną atvejį, kuomet monitoriai būdavo grąžinami pardavėjams dėl šio garso. Kadangi tai gana subjektyviai jaučiamas garsas, jo neretai nekomentuoja ir kompetentingi apžvalgų puslapiai. Tad jei žadate dirbti tylioje aplinkoje, būtinai atkreipkite dėmesį į šią monitoriaus savybę išbandydami jį parduotuvėje.

Kaip jau ir minėjau anksčiau šiame straipsnyje, kad ir kurį monitorių bepasirinktumėte, primygtinai rekomenduoju nusipirkus jį sukalibruoti - kitaip tariant, sureguliuoti jo spalvas bei ryškumą. Dažniausiai šis darbas yra atliekamas naudojant specialų įrenginį, kalibratorių, kuris veikia kaip „elektroninė akis“, matuojanti visus monitoriaus spalvinius nuokrypius.

Internete galima rasti įvairių puslapių ir programėlių, kurios siūlysis padėti monitorių sukalibruoti pačiam be jokių specialių įrenginių, bet užtikrinu - rezultatas bus nepalyginai prastesnis. Kadangi kalibratoriai nėra pigūs, o juos žmonės naudoja ne daugiau kaip keletą kartų per metus, verčiau rekomenduočiau pasisamdyti specialistą. Paskutinį kartą šiuo klausimu man yra padėjęs Liutauras.

Viliuosi, jog šis straipsnis sutaupė bent keliems iš jūsų valandų valandas, kurias būtumėte praleidę informacijos paieškoms. Taip pat tikiuosi, kad straipsnis buvo naudingas ir tiems, kurie ieško nebūtinai tokio universalaus monitoriaus, kaip ieškojau aš. Baigdamas norėčiau palinkėti įsigyti geriausiai jūsų poreikius atitinkantį monitorių, o jei visgi paieškų metu pritrūktumėte informacijos, visuomet verta pavartyti TFT Central, Rtings bei Prad (vok.) puslapius.

P.S. Didelis AČIŪ Mantui Lukoševičiui, Liutaurui Bartašiui bei internautams Icetom ir gedasst už konstruktyvias diskusijas, puikias įžvalgas bei paramą informacijos paieškų metu !