Panasonic LX100 apžvalga

Panasonic LX100 apžvalga

Šiuolaikinių kompaktinių fotoaparatų rinka išties marga - galima rinktis pagal priartinimo lygį, funkcionalumą, kompaktiškumą ir dar daug kitų parametrų. Visgi ką daryti, jei vertinate kompaktiškumą, bet prioritetą teikiate tik nuotraukų kokybei ? Tokiu atveju siūlyčiau atkreipti dėmesį į pakankamai naują aparatų nišą, kurią patys gamintojai kartais vadina sisteminiais fotoaparatais su nekeičiamais objektyvais.

Šį kartą mano rankose būtent šios klasės fotoaparatas Panasonic DMC-LX100 su 24-75/1.8-2.8 objektyvu (35 mm atitikmuo). Jau pristatymo metu sukėlęs daug susidomėjimo dėl itin šviesaus ir pakankamai universalaus židinio nuotolio objektyvo, šis aparatas pasižymi ir dideliu sensoriumi bei 4K filmavimo galimybėmis. Ar tikrai Panasonic pagaliau pavyko sukurti „universalų karį“ sužinosite perskaitę šį straipsnį.

Panasonic LX100 sunku būtų pavadinti kompaktišku, bet lyginant su konkurentais - tai vienas kompaktiškesnių sisteminių aparatų. Į kelnių kišenę jis tikrai netilps, tačiau nešiotis švarke ar striukėje - kodėl gi ne ? Atidžiau patyrinėjus galima pastebėti, kad korpusas pagamintas iš kokybiško, smūgiams atsparaus lydinio. Teigiamą įspūdį paliko ir visi valdikliai (mygtukai, svirtelės, ratukai) - jokių „pigių plastmasių“ ir jokio klibėjimo.

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, jog Panasonic LX100 yra tiesiog kimšte prikimštas įvairiausių valdiklių - tai neabejotinai stiprioji aparato pusė. Tiesiogiai įmanoma valdyti diafragmą (žiedu ant objektyvo), yra atskiras išlaikymo ir žingsnių (EV korekcijos) ratukai, dalis mygtukų - konfigūruojami. Įdomu tai, kad viena svirtele galima nesunkiai pasirinkti norimą kraštinių santykį (3:2, 16:9, 1:1 ir 4:3), o efektams ant nuotraukų uždėti yra skirtas atskiras mygtukas.

Įjungus fotoaparatą objektyvo ilgis pakinta priklausomai nuo židinio nuotolio. Žemiau pavaizduotas fotoaparatas esant plačiausiam kampui (24 mm) ir maksimaliam priartinimui (75 mm).

Fotoaparatas neturi įmontuotos blykstės, tačiau yra pridedama nuimama mini blykstė. Ji neturi atskiro maitinimo šaltinio ir yra montuojama ant fotoaparato blykstės jungties (angl. hot shoe). Tai gana geras kompromisinis sprendimas, leidžiantis aparate integruoti daugiau elektronikos, tuo pačiu išsaugant kompaktiškumą. Blykstės valdymas paremtas bendra fotoaparato ideologija - viena svirtelė, kuri įjungia arba išjungia blykstę. Jokių nardymų meniu gilumose.

Fotografuoti ir nuotraukas peržiūrėti galima peržiūra galima 3" (0,9 mln. taškų) LCD ekranėlyje bei raiškiame (2,7 mln. taškų) skaitmeniniame vaizdo ieškiklyje. Deja, ekranėlis nėra jutiklinis - matyt tai buvo padaryta dėl ir taip didelės valdiklių gausos, kuriais galima tiesiogiai pasiekti daugumą fotoaparato funkcijų.

Nors atrodytų, kad tai idealiai sukonstruotas, ergonomiškas aparatas, visgi vieną priekaištą jam radau. Dėl didelės mygtukų „koncentracijos“ fotografuojant labai lengva paspausti vieną ar kitą mygtuką netyčia. Ši problema ypač išryškėja jei fotografuojama su pirštinėmis.

Pirmas dalykas, į ką atkreipiau dėmesį, tai funkcinis panašumas, būdingas visiems Panasonic fotoaparatams. Daugelį LX100 funkcijų teko jau išbandyti anksčiau testuotuose fotoaparatuose GH4 ir GX7: tai bevieliu tinklu (Wi-Fi) veikiantis fotoaparato valdymas ir nuotraukų perdavimas, išplėsto dinaminio diapazono (HDR) režimas, elektroninių / mechaninių užuolaidėlių pasirinkimas, galybė fotofiltrų.

Visgi laikas nestovi vietoje, tad į naująjį savo gaminį Panasonic įdėjo ir pakankamai įdomių funkcijų bei patobulinimų. Pavyzdžiui, dabar galima ne tik fotografuoti įjungus meninius filtrus, bet vienu „šūviu“ padaryti ir filtrais neapdorotą vaizdą. Tai suteikia daugiau laisvės ir drąsos norintiems eksperimentuoti - net ir suklydus su nustatymais visuomet išliks originalus kadras, kuriam jau kompiuteryje bus galima pritaikyti kitą efektą.

Dar viena retai skaitmeniniuose fotoaparatuose aptinkama funkcija - tai multiekspozicija. Pati idėja atkeliavo iš juostinių fotoaparatų laikų, kuomet nufotografavus du ar daugiau vaizdų ant tos pačios juostelės ploto buvo išgaunami pakankamai unikalūs vaizdai. Šiais laikais multiekspozicijos rezultatus galima nesunkiai imituoti grafinio redagavimo programomis, bet jei visa tai jau integruota fotoaparate, kodėl gi tuo nepasinaudojus ?

Fotoaparato sensorius yra šiek tiek didesnis nei vaizdo apskritimas, tad jei vietoj standartinio 3:2 kraštinių santykio fotografuotume santykiu 1:1 (kvadratas), sensorius realiai išgautų daugiau detalių vertikalioje ašyje. Tai suteikia naują prasmę kraštinių santykio keitimui nei kituose fotoaparatuose, kur perjungus kraštinių iš 3:2 į 1:1 tiesiog apkerpami kadro kraštai. Bet jei kiekvienas nustatymas įgalina išgauti šiek tiek daugiau detalių, kaip pasiekti optimalų rezultatą ? Tą padaryti padės gana įdomi ir anksčiau nematyta galimybė - kadrų serija keičiant kraštinių santykį (angl. aspect ration bracketing). Vienas užrakto paspaudimas ir jūs padarote 4 kadrus su skirtingais kraštinių santykiais (3:2, 16:9, 1:1 ir 4:3).

Įgudusiems fotografams turėtų patikti asmeninių parametrų režimai (C1, C2, C3), kurie kelių mygtukų paspaudimu nesunkiai išsaugo ir atkuria visą foto parametrų aibę. Aukštesnės klasės fotoaparatuose šie režimai turi atskirą mygtuką ar ratuką, tuo tarpu šiuo atveju jie yra pasislėpę meniu gilumose. Kitaip tariant, Panasonic LX100 šia funkcija nėra naudotis labai patogu, tačiau jos egzistavimą vis vien priskirčiau prie fotoaparato privalumų.

Na ir galiausiai mane nustebino ir netgi prajuokino Intelligent Auto režimas. Pagrindinė šio režimo užduotis yra nustatyti kas yra fotografuojama ir parinkti geriausius parametrus vaizdui įamžinti. Buvau gerokai nustebintas ir pralinksmintas kaip gerai veikia šis režimas: fotografuodamas virtuvėje netyčia pastebėjau, jog fotoaparatas tarsi „užuodė“ prieš nosį jam pakištų buritų kvapą, o LCD ekranėlyje iššoko lėkštės su stalo įrankiais ikonėlė. Taip, Panasonic LX100 turi puikiai veikiantį režimą maistui fotografuoti ! :)

Keletas labiausiai įsimintinų įspūdžių apie fokusavimą ir fotografavimą:

• Kontrasto tipo fokusavimas, kuriuo pasižymi didžioji dauguma kompaktinių aparatų, veikia tikrai neblogai. Galbūt tai tiesiog asmeninis įspūdis, bet tiek normalaus, tiek ir prastesnio apšvietimo sąlygomis aparatas fokusavo pakankamai greitai. Drįsčiau spėti, kad prie to prisideda ne tik gerai realizuotas fokusavimo algoritmas (DFD technologija), bet ir „šviesus“ objektyvas.
• Fokusavimo režimai yra identiški aukštesnės klasės Panasonic GH4 - veido aptikimo, objekto sekimo, 49 zonų, vartotojo pasirenkamų vienos ir kelių zonų režimai bei taškinis režimas. Bene maloniausia fotografuoti buvo su vienos (centrinės) zonos režimu, kuria pavyko išgauti geriausią rezultatą.
• Derėtų pagirti ir gerai sukonstruotą rankinį fokusavimą. Kuomet fokusuojama rankiniu būdu, vaizdas ekranėlyje arba EVF yra padidinamas skaitmeniniu būdu, tad tampa nesunku tiksliai suvesti fokusą. Be to, yra galimybė ir naudoti rankinį fokusavimą kartu su automatiniu - tai itin naudinga esant sudėtingesnėms fokusavimo sąlygoms (pvz., esant kontrastingai scenai ar tamsesniam apšvietimui).
• Fotoaparatas turi dviejų tipų užuolaidėles - mechanines ir elektronines (galima pasirinkti meniu). Fotografuojant elektroninėmis užuolaidėlėmis galima pasiekti 11 kadrų per sekundę greitį, kas yra pakankamai neblogas rezultatas. Visgi jei norėsite fotografuoti didesniu nei ISO 3200, pasirinkti ilgesnį nei 1 sek. išlaikymą, naudosite išorinę blykstę, teks rinktis mechanines užuolaidėles.
• Fotoaparate integruota stabilizacija veikia pakankamai neblogai. Spėčiau, kad praktinis efektyvus stabilizavimo lygis yra maždaug 2-3 žingsniai. Tai gan geras rezultatas tokio lygio fotoaparatui.

Sensoriaus apžvalgai buvo pasirinktas ne itin senai bandytas Panasonic GH4. Reiktų paminėti, jog tai gan skirtingi aparatai: GH4 yra aukštesnės klasės, pasižymintis šiek tiek didesne raiška (16 mpix), tačiau abu modeliai yra to paties gamintojo bei priklauso Micro four thirds klasei (kraštinių santykis 4:3).

Sensorių kokybei įvertinti buvo naudojama standartinė testinė RGB lentelė, iš kurios buvo iškirpti du 1:1 (originalaus pikselių dydžio) vaizdai. Nors iškarpos vienodo dydžio, atveju vaizdai šiek tiek skiriasi - taip yra dėl šiek tiek skirtingo sensoriaus pikselių skaičiaus (Panasonic LX100 sensorius turi 13 mpix).

Fotografavimo parametrai abiem fotoaparatams identiški: A (diafragmos prioritetas), diafragma F8, šviesos balansas 3100K, JPEG formatas su mažiausiu suspaudimu, kraštinių santykis 3:2, įjungtas išplėsto jautrumo (ISO) režimas, išjungtas automatinis triukšmų šalinimas esant ilgiems išlaikymams, ekspozicija +1EV, visi nuotraukų parametrai (kontrastas, spalvingumas, aštrumas ir kt.) nustatyti ties 0 riba.

Lyginant fotoaparatų santykinį spalvų tikslumą, galima pastebėti, kad rezultatai yra itin panašūs. Žinoma, priartėjus prie didesnių ISO verčių rezultatas nėra toks įspūdingas, bet net ir įprasti veidrodiniai aparatai neretai išgauna ne ką geresnius vaizdus.

Antrame palyginime rezultatai taip pat yra labai panašūs, bent jau skaitmeniniai triukšmai atrodo kone identiški. Gali pasirodyti, jog LX100 naudoja šiek tiek agresyvesnį triukšmų šalinimo algoritmą, dėl ko truputį kenčia nuotraukų detalumas. Visgi esu linkęs manyti, tačiau dėl didesnio GH4 nuotraukų detalumo veikiausiai bus „kaltas“ tiesiog didesnis sensorius.

Kaip ir su kitais Panasonic aparatais, reiktų atkreipti dėmesį į rezultatą esant minimaliai ISO vertei. Jei pažvelgtume į foną esant ISO 100, abiejų fotoaparatų spalvos šiek tiek skiriasi nuo likusių nuotraukų. Taip yra dėl to, nes minimalaus ISO režimas (kurį, beje, reikia įjungti fotoaparate atskirai) yra „emuliuojamas“. Trumpai tariant, nufotografuojamas ISO 200 kadras RAW formatu ir fotoaparate pritaikoma -1EV korekcija bei programinis pašviesinimas. Tai suteikia galimybę per daug nesukant galvos fotografuoti mažesne ISO verte, tačiau siekiantiems maksimalaus rezultato patarčiau tai šį procesą atlikti pačiam, savo kompiuteryje.

Nors nesu vadinamasis pixel-peeper'is, naršydamas pro bandomuosius kadrus atkreipiau dėmesį į vieną nuotrauką, kurios iškarpą (originalaus dydžio) matote štai čia:

Įprastame kambario apšvietime (parinkau ISO 1600) sensorius sugebėjo padaryti pakankamai grubių klaidų - atkreipkite dėmesį į atsitiktines melsvas dėmes ant medžiagos. Taip, laboratoriniuose testuose sensorius tikrai neatrodė blogai, bet tik dėl to, jog buvo parinktas geras apšvietimas. Visgi problema, jog sensoriai generuoja papildomus triukšmus šešėliuose, daugiau ar mažiau yra būdinga kone visiems aparatams. Tiesiog pamaniau, jog reiktų atkreipti į tai dėmesį - laboratoriniai testai dar ne viskas, tad labai nenusiminkite išvydę pirmuosius savo fotografavimo rezultatus :)

Vienas iš didžiausių šio fotoaparato privalumų yra pakankamai unikalus objektyvas Leica DC Vario Summilux 1.1.7-2.8 10.9-34 Asph. (arba 24-75 mm pagal 35 mm kadro dydį). Fotoaparatų su tokia atvira diafragma ir kintamu židinio nuotoliu pasaulyje yra išleista tiek nedaug, kad norint juos suskaičiuoti turbūt pakaktų rankų pirštų.

Reiktų atkreipti dėmesį į tai, jog šiuo atveju atvira diafragma gali būti tiek palaima, tiek ir prakeiksmas, nes visiškai automatiniu fokusavimu pasikliauti nevalia. Mano rekomendacija - susidraugauti su taškiniu arba vienos zonos fokusavimo režimais, kuriuos naudodami būsite užtikrinti, kad sufokusuosite ten, kur norite. Mėgstantiems nesukti galvos dėl fokusavimo taškų (bet ir prarandant galimybę išryškinti tik vieną objektą nuotraukoje) labiau rekomenduočiau žvalgytis įprastų, pigesnių kompaktinių fotoaparatų pusėn.

Pažengusiems ar netgi profesionalams, susidomėjusiems šio fotoaparato atviros diafragmos galimybėmis primygtinai rekomenduoju pažiūrėti štai šį video įrašą. Per daug neišsiplėsiu, bet galiu patikinti, kad tai neretai būna naujiena net ir ne daugiau nei dešimtį metų dirbantiems fotografijos srityje.

Na, bet grįžkime prie praktinių objektyvo testų. Kontrasto arba objektyvų „aštrumo“ testuose buvo fotografuojama standartinė vaizdo rezoliucijos skalė (ISO 12233). Šis testas yra svarbus ir gana reprezentatyvus: kuo geresnis objektyvo kontrastas, tuo geresnė ir vaizdo skiriamoji geba (įmanoma įžvelgti daug smulkių, nesusiliejančių linijų) bei spalvos (geresnis kontrastas – ryškesnės spalvos). Nufotografavus skalę, buvo iškirptos tam tikros kadro vietos – nedidelis centro ir nuotraukos krašto kvadratas ir padidintos 2 kartus, kad būtų lengviau įžvelgti skirtumus.

Fotografavimo parametrai: A (diafragmos prioritetas), JPEG formatas su mažiausiu suspaudimu, kraštinių santykis 3:2, ISO 200, išjungtas automatinis triukšmų šalinimas esant ilgiems išlaikymams, ekspozicija +1EV, visi nuotraukų parametrai (kontrastas, spalvingumas, aštrumas ir kt.) nustatyti ties 0 riba.

Nenuostabu, kad objektyvo centre vaizdas truputį „minkštesnis“ prie pačios atviriausios diafragmos, tačiau visa kita daro tikrai didelį įspūdį. Objektyvo „aukso viduriukas“ yra F5.6 ir F8, tačiau ir pasirinkus kitas diafragmas neturėtumėte nusivilti pakankamai geru vaizdo ryškumu.

Objektyvo kraštuose kokybišką vaizdą išgauti neretai yra sunkiau - tai puikiai atsiskleidžia šiame teste. Fotografuojantiems peizažus ar siekiantiems maksimalaus ryškumo visame kadre rekomenduočiau rinktis maždaug 50 mm židinio nuotolį, neviršijant diafragmos F11. Na o kitais atvejais galioja standartinė taisyklė - norint kuo ryškesnio vaizdo patartina bent šiek tiek uždaryti diafragmą.

Šiame skyrelyje pateikiamos demonstracinės nuotraukos (angl. sample photos), darytos Panasonic LX100 fotoaparatu. Nuotraukos nebuvo sumažintos ar redaguotos grafinio redagavimo programa, joms taip pat buvo nepanaikinti EXIF duomenys.

Filmavimo galimybėmis Panasonic LX100 beveik identiškas Panasonic GH4, išskyrus tą faktą, kad LX100 nesuderinamas su GH4 skirtais specializuotais video priedais. Filmuoti galima VGA, HD, FHD raiškomis AVCHD ir MP4 formatais (25 bei 50 kadrų per sekundę greičiu). Papildomo funkcionalumo tikrai netrūksta - yra ir nebloga šviesumo kontrolė, ir įvairūs mikrofono nustatymai, jau net nekalbant apie begalę darbo režimo pasirinkimų.

Dar viena funkcija, kurią verta paminėti būtent skyrelyje apie filmavimą, yra fotografavimo laiko intervalais galimybė. Meniu tai yra išskirta kaip Timelapse ir Stop Motion Animation punktai, tačiau esmė yra ta pati - atskirų kadrų įamžinimas siekiant sukurti fotofilmą.

Įdomi naujovė - tai „4k still photo“ nustatymas. Naudojant šią funkciją galima iš video išgauti visai ryškias, maždaug 8 mpix dydžio nuotraukas. Labai gera šios funkcijos iliustracija yra pavaizduota šiame vaizdo įraše.

Apibendrinant galima teigti, kad Panasonic LX100 yra velniškai patrauklus gaminys. Šviesus objektyvas patiks portretistams, didelis sensorius nepaliks abejingų mėgstantiems kokybę, o neaprėpiama aibė funkcijų sudomins ne tik pažengusius, bet ir pradedančiuosius fotografus. Pridėkime 4K filmavimą bei vaizdo stabilizaciją ir nieko kito nelieka pridurti kaip plojimų atsistojus.

Taip, nėra šis aparatas be trūkumų - lėtas židinio nuotolio keitimas nepatiks fotografuojantiems itin greitus vaizdus, o ir fotoaparato kaina gali būti įkandama ne kiekvienam. Nesnaudžia ir kiti fotoaparatų gamintojai - savo savybėmis konkuruoja Sony Cyber-shot RX100 III bei Canon Powershot G7 X modeliai.

Visgi nusprendžiau pabaigti straipsnį pozityvia gaidele: savo rankose turėjau daug fotoaparatų ir jau atrodė bus sunku mane kuo nors nustebinti, tačiau Panasonic LX100 tikrai paliko neišdildomą įspūdį.